Pasak Adamo Smito - “vienintelis gamybos tikslas ir rezultatas - tai vartojimas; į gamintojo interesą reikia atsižvelgti tiek, kiek to reikia vartotojo interesui skatinti”. Ši citata pilnai apibūdina gamybos funkciją, tik lieka papildyti, kad žodį “vartojimas” reikia suprasti ne vien kaip materialinių išteklių eksplotavimą, bet ir kaip galimybę ir butinybę plėsti savo akiratį, gauti daugiau žinių, vystytis intelektualiai ir dvasiškai. Visa tai įgyvendinama dėka gamybos proceso. Visi gamybos būdai buvo tobulinami šimtais tūkstančių metų ir tik dabar per paskutinius du šimtmečius buvo pasiektas milžniškas postūmis, kuris ir dabar juda spartėjančiu tempu. Pakitus gamybos būdui, darbo organizacjai ir visuomeninės santvarkos pavidalui, visas mūsų gyvenimas patyrė tokį patį revoliucinį sukrėtimą.

Taip pat paskutinių laikų ūkio plėtrai charakteringas yra vis didesnis kapitalo reikšmės įsigalėjimas. Iš antraeilio gamybos faktoriaus pirmykščiais laikais, kai pagrindinės reikšmės turėjo gamta ir darbas, kapitalas užima pirmaujančią vietą.

Mokslo žinios yra dvasinė vertybė. Panaudojamos praktinėje žmonių veikloje, jos plečia žmogaus galimybes ir sudaro sąlygas kurti naujas materialines vertybes - technologijas, gaminius, paslaugas. Tokiame vertybių virsme paprastai būna svarbi inžinierinė, technologijų kūrimo ir kitokia kūryba, kuri savo ruožtu gali pareikalauti naujų mokslinių tyrimų.

Per švietimą, aukštajį mokslą tapdamas visuomenės savastimi, mokslas kelia įmonės, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kokybę. Mokslu pagrįsto žinojimo ir sugebėjimų juo naudotis retai būna per daug.

Pirmaujančiose ekonomikos šalyse mokslo ir jo dėka atsirandančių technologinių naujovių panaudojimas duoda didelę dalį, iki kelių dešimčių procentų, ekonomikos prieaugio.

Inžinieriai mokslo naudą paprastai pirmiausia mato per poveikį technologijoms ir gamybai. Mokslas, kaip ir bet kas kita, naudą gali duoti tik kai juo naudojamasi ir mokama naudotis.